Tėvo nėr.
Kas išmokys, jog žodis –
Tai kietas akmuo,
Jo turėsi laikytis, koks vėjas į galvą bepūstų.
Kas išmokys menkesnį ne skriausti – 
Apginti, paguost.
Kas išmokys suprasti tylėjimą rūstų?
Kas atvers į žvaigždynus
Tau kiemo vartus,
Susilenks ir išbluks, kol iš kelio sugrįši?
Kam tavoji klaida bus pelynas kartus,
O gerieji darbai
Bus didingi 
It Mišios?
Tėvo žodis skalsus,
Tegul kalba darbai – užsilikęs koks įrankis, 
Šventės it sapnas.
Iš namų – tik akmuo.
Priešgyniaut pavargai?
Tėvo nėr.
Vargšas vaikas ir kurčias, ir aklas...
Minkštaširdė mama ir sakys, ir prašys,
Tėvo žvilgsnis – ir eisi lyg gavęs botago.
Kas to vyro širdy?
Amžina paslaptis.
Aišku viena – jis mūsų pačiausias, jis – mano...
Tėve, tarsiu maldoj
Ir suprasiu nesyk,
Kaip man šąla mintis, kai galvos man neglostai.
Ar suspėsiu pareit? Neliūdėk ir nepyk –
Tai pasaulio platybės jauniems jaukia protą.
Būk, prašau, ta saugi išmintis,
Ta jėga ir narsa kito ryto sulaukti,
Būk, prašau, būtyje orientyras, kryptis,
Kad suprasčiau, kaip augti, kad suprasčiau, kaip augti.