Kas kaltas, kad išeidamas
Man palikai savo sapnus
Ir, meilės mano geisdamas,
Suplėšei laimę į skutus?

Bijau Tavęs, bijau šešėlio
Ir tavo žvilgsnio aš bijau.
Kaip tos baisios liūties rugsėjo,
Kai basomis per ją bridau.

Lietaus lašai ant stiklo gula
Kaip ašaros padangės mėlynos.
Sušlapina, supurvina man kūną,
Ar dar norėsi manęs tokios murzinos?

Tu kaltini, kad pavogiau sapnus,
Kad per mane pradingo Tavo grožis.
O, kad turėčiau paukštės aš sparnus,
Nuskrisčiau ten, kur vien tik rožės.

Nereikia kaltinti ir pykt,
Sapnuot manęs taip pat nereikia.
Galiu prašyt, šnabždėt, surikt,
Jei Tau tas pasitenkinimą teikia...