atpirkimas
nedrįsdama pažvelgt tau į akis
tikiuos nesumeluoto atleidimo.
be garso žodžiai smenga erdvėje
mano klaida – sulaužyti likimai...
mylėjau, aistroje skendau
pasaulio nejutau –
tai apakimas –
saldžiai kartus
jo skonį ragavau
aukoj atrastas mano pažinimas...
kalta – aštriai pulsuoja smilkiniai
atleisk – kartoja sąmonė,
tada aptemus nuo svaigaus laukimo
to žodžių aukso
nerimo lietaus
ir nepalikus man pasirinkimo –
tik rankom rinkti degančias žvaigždes
pamiršti proto priekaištus
bejėges dvejones
ir krist bedugnėn lig užsimiršimo...
nuo jausmo pasislėpt
bergždžiai bandžiau,
išsivaduot iš apgaulingo apsvaigimo...
-----------------
silpna, skolinga už kantrybę tau
skausmingai supratau –
tik išmatavusi savimi
tavos kančios gelmes
priimsiu bausmę tarsi išrišimą
nes mūsų netektis
vardan sutryptos praeities
verta aukščiausio atpirkimo.