pavasario žydėjimas

apgirtę sodai obelų –
jau barsto šakos savo žiedus
tas grožis greit išnyks –
pataps pavasario apgaule ir melu
gerai kad medžiai 
neturi nieko bendra su pagieža
gerai kad jie į veidrodžius nežiūri
apie turtus negavo supratimo
gerai kad jų gijimo procesas neturi
nei komplikacijų
nei randų  žmogiško apibrėžimo
ir mums gerai nes mes jau gyjam
nusimetėme nuo peties lyg nešulį
o ten kur einam  nėra degančių  žarijų
ir mūsų  basos kojos nebemindžioja ugniakuro
galim grožėtis sniegu obelų
apglėbti  savo rankomis šakas pavakarėj
žingsniuoti 
klupti
grįžti kai vėlu
ir nemanyti kad lemtis piktadarė...
adria