Su vėju

Visus išvaikščiojom takus, tekėjo dienos,
Pakvaišęs laikas palankus, tos mėnesienos
Lyg iš vaikystės, iš sapnų, kai neskaudėjo,
Senuos namuos, senam sode ilgėjaus vėjo.
Raudoną obuolį tiesi, suskirdę  lūpos,
O ten virš obelies šakų mėnulis supas.
Seni geltoni aviliai, bitelių godos
Ir vėl susisiekia keliai ir mums atrodo,
Kad nežadėsime daugiau, nei savo turim,
Jau nesukviesime draugų į vieną būrį.
Ir liks likimas pavaldus jau metų pjūčiai,
Aš vėl ilgėsiuos, kaip anksčiau alsaus rugpjūčio
Ir svaigs ir suksis man galva — ar nevertėjo
Pakilt aukštai virš debesų, šėliot su vėju...
Vasara7