Manęs kankinimus, amnestavimą arba neamnestavimą daug lemia kažkokie Juozaĩ. Tatai man kankintojai yra sakę savuoju nematomo eterio kalbėjimu: ,,Juozaĩ“ lemia, sakė jie iš savo buveinės. Netgi ne kartą sakė. O kai buvo įjungta nepaliaujamo kalbėjimo mašina, žodžius mano ausyse nuolatos kartojanti, tai vienas tų žodžių, kurį, vis tą patį labai ilgai kartojo, buvo žodis ,,Juozaĩ“. ,,Juozaĩ!“, ,,Juozaĩ!“, ,,Juozaĩ!“, ,,Juozaĩ!“, ,,Juozaĩ!“... kartojo, plakė mane, kalbėjimo mašina ir gulintį, ir einantį, kolei šio žodžio nepakeitė kitas žodis. Žodžius kartodavo dažnumu retesniu negu kulkosvaidis, bet dažnumu, kartojimu dažnesniu, negu greito ėjimo žingsniai, žingsniavimo garsas. Juk girdime kiekvieną savo žingsnį, kai einame. Bet kai žodžius ausyse kartojo man einant, tai labiau girdėdavau kartojamus žodžius, negu savo žingsnius. Ir tik einant žodžių kartojimą transliuodavo man į galvą lėtesnį, ne tokį dažną kaip kitu laiku. Einantį, žodžiais plakė pagal žodžių ritmą, sulig kiekvienu žingsniu: kai tik paliečia koja, padas žemę – bumbt! žodis į galvą. Sekančiame žingsnyje, žinoma, irgi. Bumbteli tą patį žodį. O praėjus kuriam laikui (pavyzdžiui, keliolikai minučių, ,,bumbsėti“ pradeda kokiu nors kitu žodžiu, arba žodžio tik skiemeniu, ne visu žodžiu. Ir šitaip per visą ėjimą – nuo pirmo žingsnio eiti pradėjus – iki sustoju. Bet sustojus – dar blogiau. Žodžius kartoti pradėdavo dažnu kartojimu.
Šitaip vargino dešimt metų. Ir šitaip. Tik labai retai kada kalbėjimo mašiną išjungdavo. Trumpam. Įjungta kalbėjimo mašina būdavo per visą mano nemiegojimo laiką, taigi ir naktimis. Nakčiai įpusėjus, jeigu miegodavau, bangomis pažadindavo. Pažadinę, vos už kelių minučių, siaubingam mano nusiminimui, kalbėjimo mašiną vėl įjungdavo. Bet taikydavosi, kai kuriomis naktimis, kad po pažadinimo kalbėjimo mašinos neįjungdavo. Pavyzdžiui, vieną naktį neįjungė, kai buveinėje budėjo mergina. Kad mergina budėjo, sužinojau iš balso, nes savo balsu tada man ji pasakė – ,,Atleisk“. Nesityčiodama.
Kas tie Juozai, nežinau. Išskyrus rašytoją dramaturgą Juozą Glinskį. Nes jis dalyvavo gaujelės veikloje. Beje, ilgiausiai iš visų, kurių balsus atpažinau. Jis dalyvauja net iki šiolei, dar ir dabar jo balsu jo žodžius man į ausis beveik kasdien atsviedžia. Maždaug po kelis arba po keliolika žodžių per parą. Kaip kada.
2014 m. liepa
 
Va, šalia varginimo ,,nosies perštėjimas“, įjungė dar ir (kūno) kaitinimą bangomis – vos šį skirsnelį man parašius. Einu lovon. ,,Šutinam“, – kartą esu girdėjęs ką jie sako apie tokį manęs kaitinimą bangų sriautu (spinduliais).