Baltu laivu raudonom šilko burėm,
Melsvoj dangaus erdvėj, žalioj jūros bangoj
Pasaulis tolsta, – Meile jį kadaise kūrėm,
Šviesus pasaulis, tarsi Angelo maldoj.
 
Lai virpulingu gailesčiu baltasis jūros smėlis
Švelniai užklos dar matomas brangias pėdas,
O mūsų žvilgsnis ilgesiu grakščios žuvėdros
Ilgai lydės šydu pranykstančias svajas.
 
Gelsvom žvaigždžių purienom padabintas,
Viltim nušviestas ir Minties taurios,
Žmonėms Pasaulis skyrė Meilę, tiesė Gėrio tiltus,
Šalta akmens širdim mes įnirtingai griovėm juos.
....................................................................
 
Žuvėdros ilgesiu dar piešia siluetą
Pasaulio, tolstančio beribiame Laike.
Kai joms pabos, į debesis ilgai žiūrėsim, –
Ieškosim laivo savojo –
                      Pasaulio Angelo delne.
 
© Felicija Ivanauskienė,

2017 m. gegužės 25