Šlapiais takais nubėgo ilgaplaukė vasara
Ir pievose paliko pėdsakus rugiagėlių –
Manęs jau nebeliko.
 
Pabalo žiedas ir vasara atvėso;
Paliko gervės pievas neskaičiuotas –
Manęs jau niekada nebus.
 
Klevai auksiniai, dangus kasdien raudoja;
Apsuko suopis paskutinį ratą –
Manęs jau nebeliko.
 
Nupliko liepos, pražilo dirvos šviežios
Ir šiaurės vėjai kaimus lanko –
Manęs jau niekada nebus.
 
Kiškutį užkasė pūga, sužibo deimantinės kalvos,
O saulė žaidžia sušalusiam lange –
Manęs jau nebeliko.
 
Sloga varvekliams prasidėjo, sušilo sniegenos
Ir ežerais patvinko pievos –
Manęs jau niekada nebus.
 
Sugrįžo gervės, žibuoklės budinos iš miego;
Balta skara apsigobė vyšnia –
Manęs jau nebeliko.
 
Šlapiais takais parbėgo ilgaplaukė vasara;
Baltom ramunėmis pakvipo oras –
Manęs jau niekada nebus.
 
Arimai mėlynuoja, rūkais ateina sapnas;
Lyg pasakoj išaušo naujas rytas –
Manęs jau nebeliko...