Prie socialinių ėdžių,
kurios po Žydinčiu medžiu,
renkasi daug alkanų dėdžių,
kurie susėdę ant kelių kreivai sukaltų dėžių
laukia keptų karvelių ir pietinių jūrų vėžių
prie baltai padengto pietų stalo.
 
Vakare taukuotas lūpas jie nusivalo
į lininę staltiesę,
neramiai dairos, dantimis kalena,
rankas į tamsą tiesia
ir keikia savo dievą,
kai vėjai pasuka vairą į kairę
prie putojančio Nevėžio
pas nužydėjusią Ievą Magdaleną
susirgti pavasario vėžiu.
 
Juos pamačiusi ji virpa, bąla,
paslapčia skaičiuoja, kiek sykių
pačiu aukščiausiu lygiu
gegutė kukuoja,
kiek baltų žiedų subyrėjo į balą.
 
Jei drumzliną dieną,
kai Lietuvoj lyja
ant miškų ir lygių kelių,
būsite mišias išklausę,
valgydami riebų cepeliną
išgirsit, ką pavasaris sako jums į ausį,
nes Biblijoj parašyta:
kas turi ausis, teklauso...
Dangaus paukštelių
ir santa klauso, ir santa klauso...