Kelia pasauliui neužmirštuolės savo žiedus,
Jais pasipuošus žemė gyvu kilimu pavirtus,
Jos melancholiškai mums šypsosi, dėkoja,
Kada eini keliu, iš pakelės švelniai pamoja.
 
Nusišypsok, praeivi, pažvelk į mano žiedus,
Jie tarsi dangiški safyrai žemėj išbarstyti,
Sugrįš šventa ramybė, mintis ir jėgos,
Ir vėl pasaulis bus ant kojų pastatytas.
 
Ir keliasi mintis žiedų simfonijos pažadinta,
Pradingsta nykuma, šviesa pasklinda,
Mažas žiedelis, lyg nuotaka bedalė,
Mus dvasios milžinais paversti gali.