Eilių aš niekada galbūt tau nerašysiu
Ir skinti pievoje gėlių tau negaliu.
 
Ak, kokios tamsios dienos –
It šešėliai tįso,
O juk norėtųsi, kad bėgtų upeliu.
Tokiu skaidriu, nerūpestingu –
Lyg kadaise,
Kai tu viena klajojai miško pakrašty...
 
Žinau,
Tikrai žinau, kad pas mane ateisi,
Kai vės namai...
O saulės spinduliai karšti
Prapjaus sapnus ir šviesūs praeities peizažai
Grąžins atgal,
Kur galbūt niekad nebuvai...
 
Pasaulis –
Tartum obuolys –
Be galo mažas.
 
Gyvenimas –
Rugsėjy raustantys klevai,
Kurie numes lapus ant žemės,
Kad sumintų
Praeiviai kojomis...
Ir lapai tik čežės...
 
Kodėl gimei po dvylikos, bet ne dešimtą?
Riba tarp mūsų niekada nesumažės.
.........................................................................................
 
Vėl vės namai... 
Ant stalo obuolys prakąstas.
Ar Žemė virš Dangaus?
Nes akys nematys,
Kur debesies pradžia, kur artimiausias kraštas,
Kur sapnas, kur tikrovė,
Kur – tiktai viltis...
 
2017 gegužės 23 d.