Persistengiau. Ir netgi per daug  persistengiau, – ir kartą, ir kitą pagalvojo Vaidinimas, vis giliau, natūraliau įsijausdamas į Juozapo Albino Herbačiausko vaidmenį. O šįsyk jau sukluso: vaidmenį? Na jau! Tai jau ne vaidmuo, tai jau jis pats įsitaiso manyje, įsitaiso būti manimi. Net nenujautė, neįtarė, kad taip gebėtų, bet dėl to savęs nepeikė, nes nuojautose girdėjo, kad jeigu ne karieta, tokia persikūnijimo, anot jo, „persimainėlio“ lemtis nebūtų ištikusi. Regėjosi, kad save, Bladuką, menkiau pažįsta, negu iki šiol jam nežinomą subjektą, įregistruotą į žmonių visuomenę Juozapo Albino Herbačiausko kodu. Dabar, bent per šį laiką, srūvantį visais pasaulio laikrodžiais, jis jį žino ir jam malonu juo būti. Kažkam prireikė, kad karietoje atsirastų ypata, sugebantis pabūti už kitą, ir toks  pasirinkimas krito jo daliai. Oi, Bladukai, Bladukai, kokie biesai tave apstojo, kokie dyvai, kokie čiūdai. O sako, kad dievo nėra. Yra ir  jis, ir velnias. Abu yra. Abu. 
  Vaidinimas juto, žinojo, kad jo kaip persimainėlio, kaip aktoriaus, artisto galimybės neįtikėtinai  išaugo jam atsiradus karietoje ir atrodė, kad savo prigimtimi buvo palieptas atsirasti tarnyboje, kurioje aukščiausiu dėsniu įteisinta nuostata: vienas už visus, visi už vieną. Kas tie VISI, Vaidinimui nedaug rūpėjo, niekas į jo smegenis neskambtelėjo. Atsiradęs Juozapo  Albino Herbačiausko vaidmenyje, buvo laimingas, kad čia taip gera, patogu, paprasta. Oi, brolaliai, oi, sasulės, niekas netrukdė ir anksčiau čia ateiti, betgi viskam savo  laikas– nebuvo svetimas tokiam supratimui Vaidinimas.
  Dabar, kai šie užrašai kilnojami daugiau kaip po dvidešimties metų, man pačiam nelabai malonu suvokti, kaip galėję atsitikti, kad mano ar ausims, ar akims, ar tiesiog protui pasiliko nepastebėti, atrodytų, akivaizdūs dalykai, kuomet ir iš Vaidinimo elgsenos kaip iš maišo yla „išslysdavo“ Bladukas. Ot, kad ir jo: oi brolaliai, oi, sasulės... Šitaip iš dūšios iškalbėti, išskyrus Bladuką, ogi niekas nemokėjo per visus Kabelių parapijos parapijonis, per visus šilinius. Ir bendrai, ar išvis galima patikėti, kad iš savęs išnyktų, išsipustytų Bladukas, atėjęs būti Šklėrių sodžiaus žentu?
  – Jeigu mudu, duok Dzievuliau, suvoktum, kas čia vyksta, jeigu atsiverstum teisybei, nepyk, vežėjau, – ne sykį iš vaidinančio Herbačiauską pasigirsdavo Bladukas, netgi  primindavo, kad – antai! – ir ant stipino rato užrašyta: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime. Tačiau man nepavko atitraukti dėmesį nuo karietos ir jos prasidedančios kelionės reikalų.
  – Tamsta, jus suprantu, – kalbėjau Juozapui  Albinui Herbačiauskui. – Tiek ieškojus Tautos Širdies ir jos neradus, vargu ar galima patikėti, kad kas kitas ją suras. Aš irgi nesu tikras, kad pasiseks tai padaryti, bet daugybė ženklų liudija, kad... kad didysis karietos šefas yra būtent Jis. Būtent. Jis žino, ko mums reikia. Žinojo netgi tuomet, kai karietos dar nebuvo; kad ji bus ir ko jai reikės. Nemoku  pasakyti, kaip labai džiaugiuosi, matydamas jus karietoje. 
  – Neginčiju. Tačiau manau, kad geriau nusiteikti niauriau. O jeigu būtų geriau, tuomet – valio! Gal tos Tautos Širdies net nėra –  galėjau Vaidinime vėl išgirsti Bladuką, bet – ne, neišgirdau. 
  – Gal? „Gal“ ne tas žodis. Kuomet  matau jus atėjusį į karietą, tariuosi, kad jo negirdžiu. Per tamstą girdžiu Dievo žodį ir jo palaiminimą. Ir mintis galvoje gyva, kaip žaltys. Anksčiau jis irgi dievas.
  – Taip, taip, anksčiau lietuviui jis irgi dievas, o dabar šliužas. Daug kas negeba atskirti nuo gyvatės... Kai dievai geri, tegu jie būna, bet aš dabar suprantu, kaip greitai galima jų netekti per jų geresnį pažinimą, – pakalbėjo Vaidinimas.
  – Tik dabar?
  – Tik dabar, vežėjau. Tik. Tačiau yra kitas dalykas. Girdėjai, ką apie karietą kalbėjusi Albina Šiupienienė: Žiūriu iš  arčiau – karieta. Menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią?  Tačiau  pasirodo, kad karietos reikalai tokie, kad  joje  reikia  būti, gyventi joje  ar bent gyventi ja. O tuomet ir suvoki, koks tai nepaprastas kinkinys. Parodyti į jį kaip dvarą, mano galva – maža. Tai Dievo žodis, Dievo kūrinys. Ir aš jo pradedu  bijotis. Taip, taip. Ir tas Herbačiauskas, tas biski pisorius, pradeda jos bijoti. Kodėl? Aš pats, vežėjau, nežinau  kodėl. Pats tavęs noriu paklausti –  kodėl?
– Aš irgi, tamsta, bijausi, tačiau įsitikinęs, kad tas Herbačiauskas, tas biski pisorius, ieškodamas Tautos Širdies, surado jos ateitį, kažką iš mūsų, vežėjų, gyvenimo, Juozapai – Albinai. Nepyk, kad taip ir vadinu jus kaip vežėjas. Vardu.
– Dvejais vardais.
–  Na taip. Man taip paprasčiau suvokti, kaip solidžiai pritinka tavo kažkada pasakyti žodžiai:
  Šiandieną reikia būti tuo vadinamuoju „visžmogiu“, tai yra tokia ypata, kuri būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to visko ir nežinotų taip, kaip reikia. Tokie, ypač tokie didvyriai mums šiandien reikalingi. Šiandieną kalvis, padėkim, privalo būti ne tik kalviu, bet ir poetu, o kunigėlis – ne vien tik išpažinėju, bet ir  visokių mokslų, visokio meno, nors ir nepripažintu, (žinoma, visuomenės) daktarėliu.
  Tyla po taip pakartotų Juozapo Albino žodžių užtruko ilgiau, negu reikėtų. O paskui jis taip:
  – Jau kelis kartus, vežėjau, girdėjau dainuojat dainą. Sena daina, bet lig šiol karietoje ji palikta be pabaigos. Mielai ją kažkada kažkur apie Norulius ir Perloją dainavo Tomo Vaisietos tėvulis, karietoje – pats Tomas, melai ją dainuoja ir Bladukas, atėjęs į Šklėrių sodžių būti jų žentu. Pamaniau, kad ir man reikia pabandyti. Kažin ar kitą kartą tokia proga pasitaikys. Kalbu apie dainos pabaigą, vežėjau. Taigi žiojuosi:.

Oi tu, berneli dobilėli,
Tai neisiu už tavy melagėlio.

Tai neisiu už tavy melagėlio,
Tai nebūsiu tavo priesegėlė

Pas jus kalneliai gryno smėlio
O akmenėliai cisnagėlių

Balales žydzi žalais maurais,
Iš vidurio vercas baltos smilcys.