Išsupkim liūdesį lyg kūdikį glėby,
Jo neauginkim, tik išsupkim, iščiūčiuokim...
Juk nepabėgs jausmai, jei jie tikri.
O liūdesys greit neišeis – randai kieti
Ir daug naktų teks nemigai aukoti...
Išsupkim liūdesį lyg kūdikį lopšy,
Švelniai ranką pastumdami tolyn,
Nors jis kaskart sugrįžta.  
Juk ir į paukštį sužeistą švelniai rankas tiesi,
O čia – širdis, tai saugok ją, kol skausmas neatlyžta...  
Išsupkim, išliūliuokime jausmus,
Nešaukim, netrankykim durų...
Išsupkim liūdesį sūpuoklėse karklų,
Paleiskim plaukt upe...
Kartu paleiskime ir laiką, kuris tą ilgesį sukūrė...