Skrenda baltas paukštis kaip pienės pūkas.
Jis pažįsta dangų kaip beribę jūrą,
degančios jo plunksnos vėjyje plasnoja,
gilios juodos akys mirtimi alsuoja.

Veidrodinė plunksna nukrenta žemyn,
vėjas ją vis neša, neša vis tolyn.
Kerinčios jo akys niršta baugumu.
Gilus, juodas žvilgsnis stingdo į ledus.

Vėjas jau nurimo, šypsosi kaitra,
čiulbonėlis paukštis sklendžia paslapčia,
begalinis noras jam pasiekt namus.
Laikas muša ritmą, paukščiui reik suskubt...