Kąsneliai, arba... zvimbiantis laikas

Tu ar aš? Kuris pirmas prabilsim, suardysim tylėjimą, pamiršim nesusikalbėjimą? Apsiniaukusi diena taip ir lieka tokia. Saulės neprašo. Jai gerai lietus, giedra, juodi debesys. Vienodai ramiai neša savo kryžių. Užmeta jį vakarui ant pečių, tas savo ruožtu nelieka skolingas, versdamas naktį kryžių nešti. Taip pasikeisdami ir tampo. Nesiskundžia. Čia žmogui vis kažkas ne taip, negerai. Ant stogo užlipsi, kad dangų pasiekt, gali nukrist. Eisi žeme, kas šiukšlių kibirą ant galvos išvers. Arba paukštis skrisdamas ... Nekaip pasijausi.
Ausyse zvimbia laikas. Tiek, kiek jo dar atseikėta mano asmeniui.
Jo garbei vazonėlyje sudygo nasturtos, už kurias mane išjuokei. Gal bent nasturtos žydės per vasarą. Nes tai vasaros gėlės.O šiaip vazoninės mano namuose nugelsta. Kažkas joms nepatinka. Gal aš, gal tyla ir ramybė, kurios geidžiau ir kurią pagaliau turiu.
Prieš tris mėnesius užmigdžiau katytę. Insultas, paralyžiavo užpakalinę dalį. Penkiolika metų buvo gyvybinga kaip reta. Visur pilna jos buvo. Dabar tuščia. Kitos jau nenoriu. Nes... zvimbia laikas.
Keista. Dykaduoniauju jau šeštus metus, o saulė man šviečia kaip švietusi, lietus paglosto už apykaklės, naktis pavarinėja kvailomis mintimis, neleisdama užmigt. Nelabai kas pasikeitė nuo tada, kai plušėjau, kartais už kelis. Už save ir aną vaikiną. Net priekaištai tie patys, kuriais mane anuomet apdovanodavo.
Kažko nepadarau, kažkur nenueinu, nepakankamai skiriu laiko, dėmesio, materialaus prado...
Ausyse zvimbia laikas. Įkyriai ir be perstojo. Buvęs ar esamas? Nesvarbu. Žinau, kad ne būsimas. Juk jo dar nėra. Atplaukė rytas su saule. Vėjas taršo mintis, vaiko jas iš smegeninės. Patiekiu sau pusryčius ant plačios palangės, atstojančios stalą. Be servetėlės po puodeliu ir be lėkštutės po juo. Paprastai, galima sakyti, ūkiškai. Arba kasdieniškai. Kaip kam priimtina. Nors medicina rekomenduoja valgyti košes, negaliu jų pakęsti. Aš ne vaikas, suaugusi, senyva, kiek ekstravagantiška moteris. Todėl skanauju sumuštinius ir džiaugiuosi, kad pajėgiu pati juos sutept, yra kuo juos pagardint. Turiu omenyje dešrytę, sūrį ir dar kitus visokius gardumynus. Sulig kiekvienu kąsniu ir kavos gurkšniu nuryju kokią svajonę nukakti į egzotiką, kur nieko nėra. Buitinių patogumų ir... nesibaigiančių priekaištų, kad esu bloga močiutė, nebuvau gera mama. Žinai, zvimbiant mano laikui, sakau kaip priesaką: Būk tu geras tėtis. Šypsausi, nes matau, kaip daug kur klysti. Lygiai ten, kur ir kaip klydau aš. Klaidas privalu rasti pačiam ir jas pačiam taisyti. Suaugęs jau, nereikia mano raudono pieštuko.
Išrašyk man leidimą į savo namus, į savo gyvenimą.
Be jo slenkstis koją primynė. Durys pabeldus vėjus pakėlė klaustukais siautėt. Šitaip zvimbia laikas. Įkyriai ir be perstojo. Rodos, sprogs ausų būgneliai. Žinai, o aš niekada nebuvau mačiusi žydinčių klevų. Šį pavasarį pirmą kartą išvydau. Pranašiška? Kaip manai, gal todėl ir zvimbia mano laikas. Atleisk, nemėgsti, kai kalbu, kad nesu amžina. Ir tuo pačiu jaučiu, kad gerokai tau įkyrėjau. Uodai juk įkyrūs, tiesa?
Brolis parvežė mamą iš ligoninės ir pasakė;
– Gyvens gal pusmetį, ne ilgiau. Reiks morfijaus. Kviesk tuomet greitąją.
Ir... išvažiavo. Tuomet negalvojau, kas ir kaip bus. Viename kambarėlyje glaudėmės trise. Mama jau ant lovos. Silpo, bet vis sakė, kad sustiprės. Tuomet įsiūs į tavo sportinius treningus užtrauktukus. Siūt nemėgau, o ir nemokėjau taip dailiai kaip mama. Greitosios kviest neteko. Nesupratau, ar nebuvo tų pragariškų skausmų, ar tiesiog kentėjo ir nesakė. Gal nebuvo. Noriu tuo tikėti. Geso lėtai, silpo ir tik viena košmariška naktis. Rytą užgeso tyliai ir ramiai. Miegodama. Buvo mama ir nėra. Visai ne pusmetį, tik savaitę. Vieną savaitę ir laikas baigėsi. Liko nesuvalgyta žuvienė ir neįsiūti į treningus užtrauktukai...
Suskridę į klevą kažko susipešė žvirbliai. Žiemą taip norsi juos palesinti, palepinti. Kai šalta ir sniegas, kur jiems rast kokį vabzdelį ar musytę. Ne voverės juk, atsargų neruošia. Vasarą tai jau ne. Tegu patys prasimano. Tiek visokių gyvių aplink, badu tikrai nekris.
Sumerkiu save į tylą. Užkliūnu už Moters, išėjusios į naktį...
Kai slegia vakaro tyla,
Kai keičia vasarą žiema,
Kai mėtų arbata karti,
Kai nieko nieko neturi...
Tada išgirsti labai nori,
Kaip smilga pievoj lūžta oriai,
Kaip spragsi tošis beržo židiny,
Kaip paskutinį žingsnį tu žengi.
Ant slenksčio klupteli ir stoji.
... ... ...
Tada imi ir supranti, kad
Nieko nieko neturi.
(N. Švelnienė. Kai)
Tik be paliovos zvimbiantį, mane paskui save tempiantį laiką. Ir norą užgest tyliai be kryžiaus tau. Bet prieš tai dar suskubsiu nueit į baletą Piaf birželio mėnesį. Tiesa? Juk bilietas jau kišenėje. Kad, pasipuošusi ekstravagantiška gėlėta suknia, apgaučiau nenuoramą zvimbiantį laiką...
Mira Mira