nėra prasmės tau
nerašyti —
tik pažadėk, kad saugosies,
mintys aštrios kaip vilko nagai
žvėries skausmas —
laukinis, o sakiniai skamba
žmogiškai

vis dar esu voratinklis,
įstrigęs tavo temstančiam
danguj,
sprogstantis į savo vidų,
krentantis nuo skardžio
į dar vieną vaikystėj sapnuotą
uolą

pasistenk nedegti šį vakarą
žvakių, jos visos apipiltos
benzinu, ir dievas nepaliko
ženklų išėjimui

klausykis įdėmiai:
svarbiausia nejudėti
ir išmokti žaisti lėtai

*mano rankos paliečia
tavo rankas*