Kaip tau pavydžiu, berže, aukšto kranto,
Kur išdidus prie Nemuno budi.
Matai jį šviesų, žydrą, kartais tamsų
Su debesim, žvaigždelėm vandeny.
 
Matai saulėlydžio gaisrus ir ryto žarą,
Kai saulė droviai prausiasi prieš kildama.
Matai jį tėviškai nurimusį ir gerą,
O kartais rūškaną, jei baras su audra.
 
Juk ir tave vakariai vėjai lenkia,
Bet vis tiesus į tolumas žvelgi,
Kur sakalai, žuvėdros baltos skrenda
Ir klykia gervės rudenio kely.
 
Tarnauji dar kitoj svarbioj sargyboj,
Kuri tikrai man būtų per sunki —
Laikyt šlaitus, kad lietūs neardytų,
Tvirtai įaugus žemėn šaknimis.
 
Garbingoj vietoje dangus tave pasėjo
Ir papuošė lengvom, ilgom šakom.
Užaugai lieknas, baltas svyruonėlis
Su išpintomis, šlamančiom kasom.