Ne tik bėgiais išvagotas veidas, išrėktas
Balsas girgžda. timpt stygos. Po vieną karpai
lyg neklusnias garbanas, sušluoji po židiniu ir
Stebi, kaip rūksta, kai lovoje šildaisi.
Skylė tavo paklodėje jau dvylika metų mena
Kareivio atsiradimą, kai jūs ten rėkėt, klykėt,
O aš galvojau, kad nutiks nelaimė, ne broliukas –
Tą vakarą virš tėvelio degė žvakutės, ir susimąsčiau,
Kad tavo akys tuzinas metų kaip nepanašios į motinos,
Tik rankos ją primena, tas saugumo kvapas
Prieš užmiegant. Kiekvienoj baloj palikau
Įrėžtą kaktą virš dešinio antakio, nutekšėjau
Į kitą kiemo galą. Reikia iššluoti snaiges,
Kurios nudažė mano moterų plaukus kaip norėjo,
tik skruostus paliko raudoniui. Nuo miško padvelkė
Liepsnom. Jau trečia naktis kaip jos negrįžta.