Tegu lyja pavasariais rytą žieduotą,
Tegu lyja be skausmo ir gyvastį duoda
Tarsi medžiui iš naujo atgimti, pražysti.
Prasmę teikia žiedai ir nemirštančią viltį...
 
Tegu lyja sodriais ir lašais, ir lašeliais,
Girdo smėlį, arimą, vingiuojantį kelią,
Kad pareitum, patyręs gyvenimo skonį,
Ne bespalvę, bekvapę ir bergždžią kelionę.
 
Tegu lyja ant skruostų, plaukų ir blakstienų.
Ar jauti, kad upeliuos nuplaukia tos dienos,          
Kur beprasmės, betikslės ir tuščios praėjo
Beklajojant vingiuotais keliais Odisėjo.