Vaidinimas – jo pravardė. Ją nusipelnė – kaip  ne  kartą taręs – dar paauglystėje ir pavardė jam nebuvo reikalinga. Tų metų sausio 15 dieną karietoje jį mačiau pirmą kartą ir nežinojau, kad čia atėjęs kaip į darbą. Tik darbe pasijausdavo kuo iš tikrųjų buvo. Darbas buvo esminis jo prigimties  bruožas. Pažįstami su juo nemenkai metų, bet visą laiką, kai jį vadindavau Bladu ar Bladuku. Kodėl ne Vladas, net ir klausti nerūpėję.  Gal todėl, kad tai  buvo linksmiausias Šklėrių sodžiaus žmogus, atėjęs prie Kūdzevario raisto būti jų žentu.
  Tąkart įgriuvusio į karietą jo nepažinau. Jis dirbo. Buvo darbe.
  – Stok!  Stok! – sudejavo kaip diegliu suskaudęs, tačiau netrukus aukštą balsą nuleido iki šnabždesio.  Girdžiu, dainuoja. Ir būtent dainą, kurią savyje girdžiu.

Trepsi, terpsi kanopulės
Girgžda karieta,
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis paika?
 
  – Aš čia rimtai. Ne laikas dar, oi, ne laikas apie Lietuvos šimtą metų  dainuoti. Gal dar nežinai, ką laikraščiai rašo? Štai kad ir „ Kalba Vilnius“. Aš  irgi neskaičiau, bet girdėk – it paliepė, tačiau  atsiminęs, kad nepasisveikino, nusiėmė nuo galvos gerokai aptrintą, nunešiotą, sulamdytą kepurę: – Betgi  labas, vežėjau.  Ech! ir pasisveikinti  nėra  laiko. Negerai, kai Dievas toli. Jo  pritrūksta. Bet kai  jo perdaug, kai  jis vienoje  karietoje, irgi nekaip.
  Tai, ką perskaitė Bladukas, glamžydamas nusiimtą nuo galvos kepurę, aš vėliau perskaičiau laikydamas rankose savaitraštį „Kalba Vilnius“,  tačiau jo skaitymas atrodė įspūdingesnis.
 
   Keistokai  atrodo, kai žmogus viduržiemyje kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į Jėzaus Kristaus pakabinimo ant kryžiaus laiką. Karieta menkutė, o ant vieno  jos rato  stipino užrašas: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime. Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti  aktorių Tomą Vaisietą.  Manytume, patenkintas jeigu  net mėgstamiausią tėvo dainą užtraukė... 

  Sužiurau į pasostę atėjusį keistuolį ir ką galvoti? Ko klausti? Kol kas gebėjau patylėti ir toliau stebėti, nes užkėlęs kepurę ant galvos, skaitovas  pratarė:
  – Vaisieta...  Irgi mat! Argi labai reikšminga, kas kokią dainą  dainuoja. Kam niekus rašinėti ir žmonėms kalbėti.
 
Oi  tu mergele, lelijėle
Ar eisi už many, bernužėlio.

  – Klausyk, vežėjau,  klausyk... Ar ne jis, Vaisieta, čia taip?

 Ar eisi už many, bernužėlio,
Ar būsi tu mano prisiegėlė

  – Kas pasakys, kad ne jis čia dainuoja?  Nebent pats Vaisieta, – pasakė Tomo balsu ir maniera padainavęs mano svečias ir džiaugėsi, kad karietoje daug darbo Labai daug darbo. Ir žodis į žodį: – Man ši karieta kaip  Amerikos atradimas. Gal netgi daugiau. Tačiau tu dar to nežinai. Ir aš dar to nežinau. Manyk, ką nori, bet Bladukas čia jaučiasi, kaip Dzievulio užantyje.
  Bladukas? Ką jis čia paisto? Ko prireikė? Kas šis apsišaukėlis? –  nudiegė visą krūtinę. – Bet – ne.  Aš netikiu. Netikiu, kad tai jis čia
  O jis:
  – Kiek čia gyvensiu, tiek pakaks, bet užtat jaučiu, kad gyvenu, Pranuci. O kas tuomet, kokie netikėtumai mūsų laukia, kai karieta pajudės? Sunkiai įsivaizduoju. O kas tuomet, jei surastume žmogaus širdį. Ką, išgirdęs tokią naujieną, pasakys taip graudžiai apie jos paieškas porinęs Herbačiauskas?
  Ir ūmai jo  burnoje išgirstu patį Herbačiauską:
 
  Tautos širdies vis ieškau ir ieškau  Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau; nuo  pat pradžios vargingo gyvenimo mano. Tautos širdies vis ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti Ir taip  einu per  svietą ir,  ir svajoju, ir svajoju apie Tautos Širdį. 

  – Kas tu?
  – Ką? Ar Bladuko nežinai. Tai kad aš savęs irgi – ne. Čia kaip iš naujo suteptas, permontuotas. 
  – Bladuką žinau. Ir jo vardu parašau man nemuilinti akių.
  – Gerai. Tad vadink  mane  Vaidinimu. Jau  paauglystėje  buvau  šaukiamas  šia pravarde.
  – Oooo! kaip nelengva patikėti, kad tu Bladukas. Betgi ne aklas ir matau, kad daug kur taip: nenori patikėti, o vis tiek  priverstas esi...

Neklausiu, augsiu
ar užaugęs jau?
Ir kaip teisingai išmatuoti ūgį,
kai ne akmuo esi,
ne medis tvoroje – – –

Kuo vis giliau į Žmogų išeinu,
gilėja kosmosas ir plečiasi žinia –
iš ten kažkur
tarytumei Tugnuskos meteoras taigoje
įsiterpė pabūti karieta.

Prašau, nešaukite,
kad šitaip būt negali –
man į Tunguskos  meteorą rodo jos dalia.
Mieliau kalbėkite, tikėkite, įtikinkite ir mane –
esą, ne  meteoras  sprogo taigoje,
esą, nežemišką erdvėlaivį
katastrofa ištiko,
tačiau net jeigu ten susprogusi ado bomba,
tai ji anksčiau, negu sprogdinom Hirosimą,
negu sprogdinom  Nagasakį..

– O kai Černobylį sprogdinom,
jau susprogdinus dar ilgai nesakėm,
kad mokame be bombų siautėti
ir savyje gyventi pragaru, –
                              atsiliepė Vaidinimas.