Lininę staltiesę maži pirštukai liečia,
įaustas žvaigždeles iš Paukščių tako.
Ir lyg pilki langų kvadratai susilieja
tarp praeities ir šių dienų verpeto.

Subyra saujon neskalsūs laiko trupiniai.
Jau nebeaudžia sesės lino drobių.
Ir, rodosi, kad buvo neseniai, taip seniai
Kada laukai linų, it dangūs mėlynavo.

Sugirgžda kuprota šulinio svirtis –
ir atsikosi linmarka prie jaujos kampo.
Iš pasakų vaikystės, iš mamos dainų
girdžiu atodūsį: aš – linas Lietuvos laukų.