Klausimas būčiai
Kai ši diena nugrims į nebūtį
Ir vakaras privers susimąstyti,
Kad vėlei nieko naujo neįvyko
Ir supratimas apie būtį neatklydo.
Kodėl mėnulis naktį šviečia,
O saulė šilumą dalina?
Kodėl širdis vis kažko ieško,
Ko niekad nepažino?
Kodėl būtis kažką išspręsti bando,
Bet niekaip nepavyksta,
Tarsi sunkiausią uždavinį
Pasaulis vis užduoda.
Minčių ir klausimų gausa
Į nieką iki galo neatsako.
Ir lieki tik blyški žvaigždė,
Kuri atsakymo į būtį dar nerado.
Nurimo vėjas, lapai net šnarėt nedrįsta,
Pritemsta sąmonė prieš miegą.
Pasąmonė keliauja po pasaulio žalią pievą.
Ir kojos lengvos lekia, pasikelia nuo žemės,
O mintys dar aukščiau pakyla.
Sapnai jas dar labiau išlaisvina,
Po to vėl rytas, saulė kyla.
Būtis pakviečia į apčiuopiamą tikrovę,
Sapnai sudyla.