Aidas

Ne našta pasidarė sunki,
Tai tik jėgos apleidžia ir žodžiai į skiemenis trupa.
Su siaubu atrandi —
Išprotėji, kursti ir anki,
Ne skrendi, o krenti, ne žingniuoji, ne bėgi, bet klūpai.
Pajėgiųjų tikslai
Ir lėkšti, ir kvaili, ir menki.
Realybę žaizdotą aptvarstai dulkėtais sapnais.
Užsilikusi sopė
It ženklas, jog kūnas dar gyvas.
Kas atsegs, kas atleis, kas pavėjui paleis?
Vienas lašas tarp raukšlių —
Nebylūs savigailos syvai.
Vienišystė platyn,
Kol pasiekt jos krantų negali,
Nes prie kojų girnapusės, retas paglostymas žeidžia.
Kūnas čia.
Visos mintys išbėgo toli,
O laše tarpe raukšlių —
Jau būto gyvenimo aidas.
Nijolena