Ir išlindo nykštys –
Nei suprast, ar bėda,
Ar palaima aplankius
Brolalį. Mat buvo
Doras per gavėnią:
Širdis vis plyšta,
Nenori išmest nudėvėtų
Skudurų, tai gaubias
Protėvių skraistėm.
Doras, brolali, tavo nuolankumas.
Apipintas mistikom,
Kai tave naktį šaukias
Ant senojo tilto baubai.
Kiekvieną naktį atkuriantys
Joninių siaubą
Smuikininko sulaužytu
Smuiku ir grėbliais.
Kiekvienas savaip,
Brolali, kiekvienas
Savaip.