Gamta mums davė galią
matyt, kaip medžiai auga,
kaip gimsta kūdikiai bejėgiai
ir reikalauja meilės
motinų, tėvų, senelių...
 
Matau rytinę aušrą, patekančią saulę,
pakylančią zenitan ir nusileidžiančią į naktį.
(Nors tai, ką aš sakau, reliatyvu:
kur saulė – ten nėra nakties.)
 
Nakties pagairėje
jaučiuos kaip atsiskyrėlis,
kuriam nereikia duot ataskaitos
už visa tai, ką apmąstau.
 
Mes gimstame vienodi. Ir skirtingi.
Mes gimstame – nelaimėliai, –
kuriems jau nuo gimimo
buitis užkrauna sunkią naštą...
Ir nešti ją privalome
kasdien, kas valandą, minutę.
 
Tiktai mirtis mus išvaduoja
nuo šitos pareigos.
Dėkingi esame už suteiktą
mums žemišką kelionę.
 
--------------------------------
 
Gamta medžius augina.
Vaikus – gamta ir žmonės.
Kurie tikriau išauga,
palieku spręsti Jums.