Iš mylinčios širdies
Vėl Tavo meilės, Viešpatie, ilgiuosi –
be jos aš vargšas elgeta esu
ir šalta širdyje, lyg šuliny tamsu…
– Sakyk, kada ir vėl ją dovanosi,
pakviesdamas pažįstamu švelniu balsu?
Kai Tau ištarus tyliai mano vardą,
širdy versmė gyvybės išsilies –
nors ir šulinys tas dar labiau gilės,
bet pasikeis jame vanduo apkartęs
į gyvą vandenį iš Tavo mylinčios širdies…
Galbūt dėlto aš Tavo meilės taip ilgiuosi –
ji mano širdį lyg tyra versmė užlies
ir meilėj Tavo jos gelmė gilės,
kai Tu nuo kryžiaus ją man dovanosi
iš savo pervertos ir mylinčios širdies.