Kurtinys
Tu tarsi kurtinys žvarboką rytą,
Sustiręs ir jau nieko negirdi.
Tie žodžiai šaltį atnešė į sielą,
Nors ir žinai, jie netikri.
Visai be reikalo jie išskrenda
Lyg paukščiai ir jau nebegali
Tu jų sugaut ir patupdyt į laktą,
Kur jiems priklauso būt.
Tie žodžiai vis tie žodžiai,
Jie žeidžia ir į skrydį pakelia sparnus.
Jie glosto ir apglėbia
Ir širdį perskelia perpus.
Tu tarsi kurtinys žvarboką rytą,
Sustiręs ir jau nieko negirdi,
Ir jau diena bus nebe ta,
Kaip buvo numatyta, ir tu ne tas.
Lig vakaro skaudės, kol durys
Vėl nebus atidarytos ir žodžiai
Iš kitos laktos atlėks.