Vis dažniau pamanau, kad turbūt nepasiseks įminti mįslę, kaip atsirado karieta. Kad ir kaip besistengiu, o neprisimenu, kurių metų kurią dieną pamačiau ją pirmą kartą. Nežinau, kas padavė į rankas vadeles, botagą, pakinkė žirgą. Turbūt pasakė: važiuok, žmogau. Dievas  su tavimi, nes iš tiesų, atsiminti save su visu kinkiniu pradėjau vėliau. Ir pirmuose atsiminimų apie ją žodžiuose reikšmingai išsiskiria frazė: taigi, ne karieta, o dvaras... Dvaro vaizdas nebuvo suformuotas jos išvaizda. Vilniaus „Dzūkų pulkuco“ vadovė Albina Šiupienienė, atėjusi palydėti į jos man atsimintiną pirmą kelionę, taip kabėjusi:

 Karieta. Malonus  ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys. Žiūriu iš arčiau – karieta. Menkutė  ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes tie. Svetimi  ir pikti, pavydūs ir įtarūs! Iš kur drąsumas tamstos tas? Ar nesigraudinsi grįžęs:  ieškojau Lietuvos, Lietuvos  neradau...“
 
  Man jau taip neatrodė. Jau žinojau, kad karietos išvaizda slepia savo nepaprastumą, tačiau ponia  Albina jos vaizdą nupiešė, kaip rodė akys. Tačiau ir aš dar buvau vargšas, sakyčiau, beraštis, patikėjęs, kad mano žinios apie ją nemenkos. Kad turiu teisę ją bent sau suvokti kaip dvarą.
Bet atsiprašau, Albina, kad įsiterpiu. Ne tuomet, o praėjus per dvidešimt metų.

Albina Šiupienienė:  
„Dieve duok, kad būtumei kaip varpas, šaukiantis pakeleivį lipti karieton ir godas godoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didžiavyriai vedė ir gaivino tautą Prikelkite  mirusius, žadinkite gyvus. Terauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojasi aukštaičiai. Tikėkime:
Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai.
Pakils  aukštai sušilus Lietuva
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki...
Kur mūrai dideli ir ponai  garsūs,
Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs,
Išlipk ir pasibelsk,
Tavęs tikrai ten laukia,
Tenai tautos likimas
Palydėsiu ar tamstą pro Vilniaus vartus,
Lauknešėlį įdėsiu poeto žodžius:
Esu daina. Einu aš į lietuvio namus
Kur dega šiltas židinys
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo
Bet neužgeso protėvių ugnis
Esu daina aš – amžina ugnis
Ir neužges lietuvio židinys

– Padėk Dieve, laimingo jums kelio, – palinkėjo Albina sėkmės, o ar tuomet netgi nežinojau, kas tieji AŠ, susitelkė į šios kelionės karietos ekipažą. Vis dairiausi Vidinio.  Maniau, kad kas jau kas, o jis ateis, bus, važiuos.  Jis žino daugiau už mane. Tačiau savas išprusimas man nedaug rūpėjo, kai šalia Poe, Pro, Tomas Vaisieta ir kiti,  tačiau bet kas anieji „kiti“, nedaug žinojau. Net ir Vaidinimo nepažinau...
  Karieta dar nebuvo pajudėjusi, o aš jau girdėjau:

Stebis, stebis nemunėliai,
Kas gi čia yra,
Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.

Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metė
Visą amžių Lietuvos.

Senis švilpčioja botagą,
Timpsi  vadeles,
Dantyse pypkutė dega,
Pusto ugneles.

  Oi,  parvešim... –  išsižiojo priedainis, bet tuokart į karietos pasostę įgriuvo Vaidinimas.