kai virpesiai įsigeria į tylą
pririštos
valtys snaudžia ežere
geriu pavasarį
širdy prabyla
žiemoj užmirštas jausmas manyje
danguj
sublizga strėlės
raižo žaibas
šerkšnotą vakar ilgesį šviesos
tyla pradingsta
lyja lyja...
vaikos lietaus lašai...
greit vėl pasikartos –
ryte
žydėjimu prabils vėl sodai...
----------------------------------
takais patvinę
vandenys drumsti
nuplauna
ilgesį
paslėpę niekur pilkas mintis...
jos lieka užmaršty