Be širdies

Dar ateik iš nakties,
kurioje nebebus nieko švento,
suputojus lapijai retos
prabangos karpiniais.
Pirmutinė rasa atspindės
ryto bundantį dangų...
Aš paklausiu tavęs:
ar buvau, ar tiktai sapnavai?
 
Ar kvietei į žvaigždes?
Kol ruseno mėnulio žibintas,
slogią priešpilnio nuotaiką
sėjai į mano mintis.
Taip pasikeitėm mes,
ir pasaulis toliau tebekinta...
Taip išėjo jausmai,
atlapotas palikę duris...
 
O aš laukiu, dar laukiu...
Tikiu, dar ne kartą užeisi,
dar įmesi puodelin
mažytę žariją žvaigždės.
Rausta ryto skara...
Miglos pažeme plaikstos...
Nuo kada nebe tie...
Ir kada palikau be širdies...
giedrytė