Kaip meiliai glaustosi dvi žaros
Vakaro su ryto,
Lėtėja apsukos, tačiau savaitė kaip diena.
Iš kur tas nerimas, į kur pasaulis ritas,
Kai ši akimirka gegužės dyvina?
Kaip ją pasemt iš purpuro ir šilko
Šveižios lapijos ir margų žiedų?
Nors rankos tiesiasi,
Bet pirštų jėgos silpsta.
Jau niekam nešviečiu,
Dūmuoju ir smilkstu.
Vaiduoklių pilnos atminties kamaros,
Apgirtus ilgesiu, apsalus vienatve.
Ir tarsi prakeiksmas būties duotosios galas,
Kai atpažinti negali savęs.
O žaros glaustosi
Ir vėl nudilo mėnuo.
Prie namo įsaulyje kraujas atitirps?
Ne, tik ne mirčiai tokios šviesios dienos –
Savęs riboms benykstančioms patirt.
Ir aš krentu į gilų būtą laiką,
Kur kraujas verda ir aš vėl degu.
Margų žiedų nektaras lieka vaikui,
Ir lapų šilkas, ir gaisai žarų.
Eik, vaike, drąsiai,
Skrisk pažint, pajausti,
Koks tas žydėjimas, kokia kaitri liepsna.
Dvi šviesios žaros baigia susiglausti.
Krentu? Skrendu?
Dėka tavęs linksma.