Kokia talpi širdis...
Kokia talpi širdis, kai tu buvai joje
Visa, visa – net jeigu tai – ir melas.
Nuskendo mano žvilgsnis tyloje
Tavų žvaigždžių – iš mėlyno opalo.
Giliai, giliai, kad jau neberandu,
O gal tiesiog ieškot praėjo ūpas...
Balandžiai neria debesin kartu
Ir ant jo duknų dviese meiliai supas
Anksti ryte, kol aš nesuprantu,
Kad nesavom akim žiūriu į viršų,
Nes vienas paukštis, regis, esi tu...
Čia sapnas, prietema ar rūkas tirštas?
Balandžiai leidžias, tupiasi šalia,
Iš delno lesa trupinius... Kaip miela...
Ir saulė skleidžiasi gelsva gėle –
Saulėgrąža sušildžius mano sielą.
Bet sklaidosi migla ir vėl matau,
Kad tai – apakintų minčių miražas.
Ir ta širdis, kur buvo vietos tau, –
Pasaulis likęs tuščias, pilkas, mažas...
Tik naktimis, kai išvarva tamsa,
Kai žiebias žvaigždės mėlyno opalo –
Sugrįžta daug...
.....................................................................
Ir tu grįžti visa.
Ir dar tikėjimas, kad tai –
Ne melas...
2017 gegužės 4 d.