Ne ievos pražydo, tik laukinė slyvaitė,
Prisiglaudus prie buvusio tilto.
Per žiemą kentėjus, balandyje žvarbus,
Bando saulei nušvitus sušilti.
 
Jos žydėjimas trumpas, vos savaitė kita,
Skubės krist žiedlapėliai į upę,
Kur vėjeliui užklydus, raibuliuoja banga
Ir baltuosius plukdydama supa.
 
Medelio žydėjimas — trumputė akimirka,
Kuriai lemta ištirpti laike,
Tik ji žmogui jaunystę sparnuotąją primena,
Sugrįžtančią kartais sapne.
 
.......................................................
Ką Nevėžis kalbėjo, kokią paslaptį slepia,
Gal palikę griuvėsiai atskleis?
Tamsūs vandenys amžiais vis teka ir teka
Tais pačiais išraižytais krantais.