Po delnu
Kaip keista – Žemė per maža
Mums dviems. Bet sutelpa po delnu.
Dar telpa rudenio grąža
Menka, smulki – be jokio pelno.
Ant lapų liūčių parašai –
Lyg vekseliai; „Žiemos nelauksiu...“
Ir nieko jau nebeprašai –
Anksčiau pasiėmei per daug sau.
Ne vien tik saulės – ir nakties,
Ir bičių dūzgesį, ir medų.
Po delnu – Žemė. Jo netiesk –
Sugniaužki vasaras pametęs.
Ir palaikyk, kol bus šarma,
Kol pulsą dabarties užčiuopi.
.................................................................
Išslys tarp pirštų verkdama
Ilgiau nelaukus Penelopė...
2017 balandžio 24 d.