Tu prismeik širdy gėlelę –
Mažą ženklą gyvasties –
Ir parodyk šviesią dalią,
Apsidžiaugs, pražys, išties.
 
Tu prismeik sieloje grožį,
Jo šakelę, dar jaunutę,
Tegul širdys džiaugias, grožis,
Sieloje sužibs saulutė.
 
Tu prismeik dvasioje lašą,
Tą raudonąjį nuo kryžiaus,
Kas tiktai malonės prašo,
Klustelt dangaus pasiryžę.
 
Tu prismeik grožį ir gėlę,
Lašą, tekantį per juos,
Džiūgaus – meilė vėl įgėlė,
Tik skaniai, kaip ten, rugiuos...