Nereikia nieko prisiminti,
Nebuvo nieko...  tik iliuzija trapi.
Nekyla nors švelniai apkabinti,
Priglust, nubust tavam glėby.
Nebuvo nieko.
Kartu net nesvajojom,
Nerinkom kriauklių pajūry,
Tiktai tirštam rūke abu klajojom,
Lyg neregiai dykynės vidury.
Sudeginę, kas liko nesakyta,
Sutrypę tai, kas guodžia, kas gražu,
Du žmonės suks ratus tarytum grifai
Virš mirusių iliuzinių jausmų.