Šviesa...
Dvejopą ją žinau –
akims ir dvasiai.
Tai nereiškia, kad lyg gaubtu
ja apsigaubus,
ir žmoguje
kaip dienoje šviesu.
Ir būna – 
žodį, kitą teišgirdęs jo
jauti karaliaus paprastumą gerą –
sugrįžta gervės iš toli
ir šnekina pavasariu,
ir šnekina beržų sula...

Tada žiema. Jos sausio vidurys.
bet regisi, kad niekas jo nepaiso.
Atsirėmiau į Pro dienoraštį
ir, regisi, girdžiu,
kaip mano lūpomis Vidinis kalba 

– Apčiupinėju taip tuomet iš karietos iškalbėtas padėkas ir mintys prasiplečia, aplink darosi erdviau. Kažkas ateina, susitinka, kalbasi, gyvena. Tuštuma užsipildo ir jau neatrodo, kad skendi vienatvėje ar galėtum užsilikti joje: yra už ko užsikibti ir gyventi kartu su prasmėmis, daiktais, įvykiais.

Džiaugiuosi, Pro. Rašyk...
Čia tik pakalnė, tik pradžia kalnų.
Be rašalo juos pereiti mums nepavyktų,
o tavimi kaip sargu angelu tikiu.

Ir tu, Poe, prigluski prie giesmės,
ją apkabinusi kaip motina dukrelę.
Jau patikėjau, suprantu, kad žinome,
koks didis turtas, kai
po kojomis susirenka žmogaus keliai,
kelionių pasakas atsiminimui seka...
Prie žodžio – žodis.
Prie rašto – raštas.
Ir, žinoma, nepaprasta girdėti,
kaip broliškai iš Simono Konarskio gatvės
lig šiol skanduoja:
– Ka – rie –ta!  Ka – rie – ta!..
O jai atsiliepia į geografiją
kaip širdį susikaupus Lietuva.

Pro į dienoraštį parašė:
 „Manau, reikia pasakyti, kad ginčų dėl karietos kelionių nebuvo: – Ponai, jeigu tikite savo karieta, tai prašom, važiuokite.“– Buvo tiesiai  šviesai pasakyta kiekvienam atskirai ir karietos ekipažui kartu.
 –  Dėkui, kad išgirdote, – it pagal  komandą  atsiliepėme visu ekipažu. Bet ar nepaskubėjome, nes vežėjas lyg savęs ir visų, kas ji savyje kalbantį girdi, paklausė: o ką reiškia „ jeigu tikite“?