Džiūgbaladės. Prošvaistės, 4

           PRAGIEDRULIAI
 
Kitados,
O tai buvo dar taip neseniai,
Ant liūgnų nuo kupsto
Ant kupsto lekiojant,
Akivarų akys, pajuodęs vanduo
Grasino, bet žvalgėsi miško šaly
Nesvetimas pelkei nei dangui, ir tu
Daireis atspindėtų aukštų debesų.
 
Tik daug kam krešėta kraujų ausyse.
Kasti apkasai – kasta duobės miške
Giedojimui mūsų aušros nekaltam.
Efyre, antenų šnabždų suveltam,
Fanatikės bastosi bangos, nesyk
Supainioja skiautes šventų teiginių...
Gal siaurą tik pjūvį jų skvarbęs giliai,
Kur rėžė viksva, o šalia pašaliai
Keisčiausių daiktų...
Skiauteles, tik klausyk,
Nuo savo jaunystės parėdų agnių
Kažkur amžinųjų šilų vidury
Apklotui dygsniuoja senikė kantri.
 
Ak jūs, naujųjų laikų vaikai!
Akių tvenkiniai, rudeniniai ūkai.
Kaip gluosniai palinksta vaizdai amžini,
O riba raiba sumaištis ten vilny.
Tik aižėjant ledui, žaliai ar blaivai
Upokšnis tau švysteli saulę kreivai.
Statai iš šešėlio tada vandeny,
Putojančio laiko krante gyveni –
Kaip graikas, šventyklą baltutę rausvoj
Prieš mėlius ir gylius iškėlęs kalvoj.
Algmar