Manęs nėra ir niekada nebuvo;
Tai sapnas paklaikusio gyvenimo.
Ir viskas čia netikra, melas iš širdies –
Aš tyliai tyliai tyliai tyliai raudu,
Aštrų peilį priglaudusi prie riešo.
Sakyk, Mirtie, apspjovusi gyvuosius,
Ar Hado karalystėje man vietos bus?

Neieškau lengvo išėjimo.
Nenoriu ir sunkaus.
Likimo pažaboti nepavyko.
Jis nepakluso ir kitiems.
Paklydo mano jaunos dienos;
Tai kam kaip kvailiui man šypsotis
Ir rodyt džiaugsmą nuskriaustiesiams?

Mirtis ateis, išeis ir vėl ateis
Manęs ieškoti tarp gyvųjų,
Bet ne į tas duris kas kartą baladosis;
O kur reikėjo – ji pamiršo...
80 rožių merkiu į savo kraują
(Lai nuodėmės aplanko jas dažniau) –
Pražys jos saulei skaisčiai degant.

80 rožių paliksiu po savęs –
Lai skausmas teka man pro venas.
Mirtis, apspjovusi gyvuosius,
Ateis šienauti mano pievų.
O pievose tik „britvos" dygsta;
Basom žengiu per jas...
Sakyk, Mirtie, ar vartai atdari man bus?

Neieškau lengvo išėjimo.
Nenoriu ir sunkaus.
Gyvenimas man buvo neteisingas –
Pati save teisiau už nieką:
Manęs juk niekada nebuvo –
Aš tyliai tyliai tyliai tyliai raudu,
Aštrų peilį priglaudusi prie riešo.