Neprikelkime miegančio laiko

Aš žinau – nepakeisiu jau nieko,
Bet many visada tu gyvensi.
Nes juk mudviejų laikas užmiega
Netgi laikrodžiams tiksint taip garsiai,
 
Kad bėgimas minučių pralenkia
Aplink Žemę nuskriejantį vėją –
Tą, kurį aš paleidau iš rankų,
Tą, kurio aš pagaut nesuspėjau.
 
Ir tiktai širdyje užsilaiko
Snaigės šokis ir žiedo naivumas...
Neprikelkime miegančio laiko,
Tesapnuoja jis laužą ir dūmus –
 
Ryto žarą ir vakaro gaisą,
Ir nakties ūkanotą pašvaistę...
Tu daugiau niekada neateisi,
Tu daugiau niekada neišeisi –
 
Juk gyvensi many, kol sustosiu
Ten, kur einančių jau nebereikia...
......................................................................
 
Šiuos žodžius tau darkart dovanosiu
Ir prigulsiu prie miegančio laiko.
 
„Neprikelkime miegančio laiko“ 2017 balandžio 24 d.
kaip lietus