Prisiglausk. Na ir kas, kad seniai įdienojo, 
Glostom tylą žvilgsniu ir panyram į geliantį rūką.
Juk mylėjom. Žinau — aš dar vis tave myliu, 
Rankos užmirštą liečia geltoną jausmų atviruką.

Nusipurtau mintis, jos lyg žuvys per nerštą užuteky, 
Nesugauk jų tinklu, tegu nardo lyg vėjas palaidas, 
Dengia rūkas akis, tiktai vienišos ašaros nuteka,
O už rūbo miglos tavo spindintis apšviestas veidas.

Balsas stringa gerklėj, tarsi būčiau kalbėjus per naktį,
Išsopėjus širdis šėlsta, daužos, nerimsta krūtinėj, 
Vienadieniai drugeliai sparnais ima plakti,
Negi buvo naktis ši abiems paskutinė?
................

Prisiglausk. Niekada jau daugiau tau neliepsiu išeiti, 
Nesakysiu, kad meilė lyg šokis trumputė.
Prisiglausk. To seniai aš be galo norėjau, 
Šia diena mes palaiminom mudviejų būtį...