Koks tyras, nuostabus pasaulis
sutelpa Motinos širdy.
Ji – dvasios polėkis didingas
akių ir lūpų deriny...

Čia ji kaip saulė, kaip žvaigždė.
Čia ji trapi, švelni būtybė,
It angelo sparnų galia
pakilusi virš kasdienybės.

Moteris – tai pasaka lakštingalų giesmėj,
tai upės tėkmė gimtinėj.
Ji – romanas, nebaigtas skaityti,
Ji – poezijos šaltinis.

Įteikim joms gėlę, ne tą, kuri vysta,
nulenkusi galvą į vakarą miršta.
Įteikim gėlę, jausmų subrandintą,
iš meilės aruodo širdy užaugintą.