Ar šokt, ar laukt ties bedugne?
Žiūriu dangun užmiršęs viską...
Ar prisimins dar kas mane?
Nejau svarbu...
Akis sutvisko
 
Ir lyg vaivorykštės laše
Septynios spalvos susiliejo,
Nes, regis, kad buvojau čia
Ir kurčią kalbinau aš vėją...
 
Juk ta bedugnė virš manęs –
Kiaurymė debesų į sodą,
Avis kur gano auksines
Po žolę sidabru rasotą.
 
Kur noksta saldūs obuoliai
Raudoni tartum ryto žaros...
Iš čia juk niekas nepareis –
Iš čia tik puolusius išvaro.
 
Tad, gal buvau...
Bet taip seniai,
Kad atmintis migla išblyško...
...............................................................
 
Įtraukė gilūs šuliniai
Septyniskart už viską, viską...
 
2017 balandžio 24 d.