4. Ir šviesa, ir tiesa...

– Neįtikėtina...
Ir vėl esu kaip kažkada,
bet tai ne sapnas, ne.
– O kur kitur mums būti, ponia? –
girdžiu seniai matytą Tomą.

Ir gera, miela,
kad pasaulis taip sutvertas –
atsimeni ir saulė, regis,
šokteli iš Vakarų
vėl būti, kaip anksčiau,
vėl  būti kur ir kaip Tada –
prieš metų dvidešimtį ir daugiau.
Štai ir Proza laimingą žodį taria
iš nekasdienių užrašų.

Pro (proza): 
    Karieta skambtelėjo kartą, kitą. Ir — o Viešpatie! — iš kur galėjau žinoti, kad yra sieloje toks jausmas? Supratau, kad jo negebėsiu aprašyti jokias užrašais, tačiau dar labiau baimino, kad tokia jausena ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokių persisotinimų darėsi akivaizdus. 

Išlikę užrašai. Gražu.
Ir nors dar  atminty gyva tikrovė,
bet jį per raidę man
tartum  medumi tepta.   
Vėl tiksi laikrodžiai iš būto laiko,
vežėjo galvoje
vėl girgžda karieta,
išgirsti panorėjusi kaip dainą.

Kalbėki, Pro, džiaugiuosi tavimi
ir būna, kai turtu pavadinu.
Gal taip tik matosi, kad
Viskas eina ir praeina,
bet jeigu net ir taip –
kažin, ar nesekame iš paskos
giedodami kalnais, bažnyčiomis
giedodami atmintimi ir užrašais?
                                   
Pro:
  Dėkui, kad girdite, kad mylite, kad laukėte. Mes jus irgi mylime. Būkite laimingi, žmonės“, — dėkojau kaip pašėlusi. Tačiau ir visi kiti ne kitaip: Ir Tomas Vaisieta, ir amerikonė ponia Julija Sinkis, ir karietos vežėjas... Visas  karietos ekipažas. O kodėl tokio dvasios pakilimo prireikė, nežinojau nei tuomet, prieš dvidešimt metų (buvo1994 metų sausio 15 d. apypietė), nei dabar žinau, bet neatsiminti neįmanoma. Atrodė, pats Vincas, pasiėmęs smuikelį, su mumis buvo, smuikavo ir linkėjo:

  Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi...
Pelėda