Kas tu esi, manos poezijos dievaiti?
Kaip tu atrodai? Kur tu? – Atsiliepk!
(Prie namo slenksčio tingiai susiraitė
Įšilus saulėje marga katė).

(Kvailystė. Ji nežino, ko aš ieškau, ką galvoju –
Tai ko tuomet taip spokso į mane?)
Kas tu esi, tasai, kuris mintim manosiom groji
Lengvai lyg arfa auksine?

Tu dar neatrastas. Tu dar užburtas –
Gražuolis princas žodžių pilyje.
(Ne! Po galais! Netgi oda pašiurpsta –
Man mirkteli katė akim žalia!)

Kas tu? Ką reiškia šitas keistas sutapimas?
(Į mano klausimą atsiliepia tingus murkimas).

apie 1996 m.