likai tu manyje
spalvotu įspaudu.
ne, ne baltos lelijos –
rožės kruvinos. aštrių spyglių
įrėžtos gilios gijos – tai tavo takas
mano meilės pelenuos.

likai many
lyg vėl suaugęs lūžis,
to stuburo, kurį maniau turįs...
bet... virsteli virtuvės durys –
aš vėl akių tavų
nelaisvės kalinys.

many likai 
kaip nuosėdos arbatinuko...
nemalonu. bet ar dėl to negert kavos?
o ne, brangioji...
keliai per kieti klūpoti...
ir per stora žievė
draskyt be paliovos.

paliksi manyje
kaip apmaudui paminklas –
juk tiek patirta be prasmės kovos...
gal kažkada netyčia susitiksim –
kažkur...
           ... ant stalo bus kavos...
                -------- 
... taip banalu be atsako iš meilės tirpti –
geriau pradėti viską iš pradžios.
               --------
... kol manyje liks pėdsakas... kitos.