Blaškaisi lyg paukštė be sparnų –
Negali pakilti – nėra erdvių atvirų –
Kas pagaliau neleidžia nutilti –
Paklydai prie gyvenimo krantų?..
............................................
O dangau, sutramdyki valią,
Lai siela pasilieka tyloj – ramioj, 
Apglėbk žemės lopinėlį žalią –
Pakuždės: nurimk, neklysk tiesoj...

Neieškok takų, neieškok savęs,
Esi blaškoma dulkė smėlio audroje
Ir nebrandink vilčių – greitai užges –
Žinai – išnyksi miražu tolumoje...

Nurimsi – ramybės skraistė apgaubs,
Širdies kertelėje niekas nevirpės –
Neatradai sielai artimo žmogaus –
Danguje dar šypsančios žvaigždės... 
.....................................................
Tik ošiantys medžiai noriai dainuos –
Jų stebima – sunkiai savu keliu beeisi,
Gaivai dėkosi – patikimas pavėsis ir
Nerimo kupinu žvilgsniu aplinkui žvelgsi...