Aistringo vyro akys grožiu liepsnoja,
Grožiu alsuoja ir drąsiai kviečia,
Ateiki pas mane, mieloji, tave myluoju,
Nors mano rankos tavo kūno dar neliečia.
 
Jokia riba, jokia kaltė nesulaikys susitikimo,
Jei bėgsi ar sakysi ne man tyliai,
Vis tiek aš geisiu ir tavim liepsnosiu,
Ir šitą mano jausmą tu jausi, žinosi.

Kodėl tu taip manęs nenori ir nemyli,
Juk viską paaukoti tau galiu, nes myliu,
Nereikia man nei karalysčių, tai spindinčio metalo,
Suprask, brangioji, aš tavo, aš visas tavo.
 
Galbūt aistra ši pražūtinga, bet galinga,
Ji gali būt žiauri ir netgi neprotinga,
Bet kūnas tik tada nurimsta, kai sutinka
Nors meilės lašą, kurio jam taip stinga.
 
Tik visko matęs laikas abejingas
Nutildys sielas ir jausmus galingus,
Širdies krauju liks pažymėtos dienos,
Tik tas, kas myli, net po mirties nebūna vienas.