Ne, netiesa, kad rudenį numiršta gėlės –
Jos išskrenda tarytumei drugiai
Į šalį tą, kurią pats sau kadais atvėrei
Ir niekam niekada to nesakei.
 
Tikėjais būt išjuoktas, nes laukimas tirpsta
Drėgnu sniegu ar byra smiltimis?
Nebijantis rudens, kodėl vėl nuogas skirpstas,
O tu po vieną lapą jo imi
 
Šalnom lieti tarytum paskutinį kartą?
Juk tai – tik medžio mintys – užsimirš...
Nėr ateities ir praeities. Kažin ar verta,
Nes tu – dabar ir čia – pasauly virš
 
Sumintos žemės, virš dangaus, virš realybės –
Prieš veidrodį nublizgintu stiklu.
...........................................................................................
 
Ir prieš, ir už tavęs erdvė tuščia, beribė...
Ir jausmas –
Nėra rudenių tikrų,
O tik šešėliai, tik varnų šešėliai...
Nebijantis rudens, gėles gyvent prikėlęs.
 
2017 balandžio 28 d.