Ko šėlstat, bangos, ko putoji, jūra?
(Perkūnas jau seniai sudaužė gintaro namus).
Ko šniokščiat, marios? Ko tu raudi, vėtra?
Tarytum ramumos jau niekad nebebus...
 
Ko rankos piktos kaip vijokliai rangos
Pakildamos ir vėl pranykdamos erdvėj gelmių?
Nerūstauk, jūra, myliu tavo audrą
Ir vėją laisvą virš tavęs myliu...
 
Štai klykianti žuvėdra suplazdena –
Audra visai jai nebaisi.
Ant tilto senojo ilgai stovėsim
Ir būsim prie tavęs arti, arti...